Šiandien globaliame pasaulyje mūsų gimtoji kalba – tarsi gėlelė, didelei sausrai užklupus,– trokšta vis daugiau dėmesio ir meilės. O ką jau kalbėti apie gimtąją tarmę, kuriai šiandien ypač nelengva išlikti gyvybingai ir gaiviai. Kalbininkas Aleksas Girdenis yra pasakęs, kad ,,kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuris jokioj kitoj tarmėj nei kalboj nebepasikartos; miršta tobuliausias, amžiais gludintas žmogaus dvasios kūrinys.“ Tačiau vienareikšmiškai negalima teigti, kad šiandien nieko nedarome, kad neginame gimtosios tarmės, kad neieškome to gaivaus šaltinio, kuris pagirdytų ir primintų, kas esame.
2023 m. gegužės 25d. Tauragės „Šaltinio“ progimnazijoje vyko Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos regionų etnokultūros varžytuvės „Tarmių lobynai“ ir ‚Mūsų lobynai“. Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijai atstovavo du mokiniai: Guoda Kareivaitė ir Šarūnas Rumša. Guoda Kareivaitė pasakojo Šilalės tarme perdaryta pasaką „Du ožkeliuką ont lypta“ . Šarūnas Rumša pasakojo pasaką Birutės Normantienės užrašytą „Kap šū arkli pjuovi“ , tačiau savo mamos mokyta gimtąja tarme (Kelmės r. Pašilės km.) Abu pasakotojai pasirodė šauniai: Guoda Kareivaitė 1-4 kl. grupėje pelnė II vietą, o Šarūnas Rumša 5-8 kl. grupėje taip pat buvo apdovanotas II vieta. Didžiuojuosi savo mokiniais, kurie mokosi žemaitiškai pasakoti. Juk gimtoji tarmė – gyvybės versmė....
Alma Rumšienė, šokio mokytoja.
